Kalbant apie refliuksą, kitaip dar vadinamą rėmeniu, idealiai tinka posakis – sotus alkano neužjaučia. Niekada ar tik retkarčiais jaučiantys deginantį graužimą stemplėje žmonės atsisako patikėti, jog tai rimta liga, o jeigu dar tiki reklama, ir kitus tikina, jog ji lengvai išgydoma piliulėmis, kurioms net recepto nereikia. O ką daryti tiems, kuriuos šis negalavimas kankina diena iš dienos ir nori nenori tenka prie jo taikyti ir savo gyvenimo būdą?
Su nuomone, kad rėmuo – nerimta, nesutiktų ir Kauno klinikų chirurgai – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Medicinos akademijos (MA) Chirurgijos klinikos docentai Antanas Mickevičius ir Žilvinas Dambrauskas, įspėjantys, jog negydomas vaistais ar chirurginiu būdu refliuksas gali tapti daugelio sunkių ligų priežastimi.
Alternatyva vaistams – operacija
Paprastai šis negalavimas gydomas medikų paskirtais vaistais. Tačiau doc. Ž. Dambrauskas sako, jog jie – ne vienintelė išeitis žmonėms, kenčiantiems rėmens sukeliamus nemalonius pojūčius. Jų alternatyva – jau kurį laikа Kauno klinikose atliekamos laparoskopinės refliukso operacijos.
– Liga dažna, dalį pacientų galima sėkmingai pagydyti ir rūgštingumą mažinančiomis tabletėmis,
tačiau kitiems reikalinga chirurginė operacija, – docentas paaiškina, – tokios operacijos daromos ne per pjūvį, o per apie 1 cm dydžio skylutes, per kurias įvedami instrumentai ir kameros. Rankomis nieko nepaliesi, pirštais nepačiupinėsi, tad tenka pasikliauti patirtimi ir vaizdu, kurį matome monitoriuose, – sako Ž. Dambrauskas. Jis nutaręs, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti, kviečia gyvai stebėti doc. A. Mickevičiaus pacientei atliekamą refliukso operaciją. Po privalomos persirengimo procedūros keliaujame į operacinę, žinoma, prieš tai mane įspėjus, kad netylėčiau, jei pasijusiu blogai.
Pakitimus gali atkurti tik chirurgas
Operacinėje tvyro prietema, tačiau, pasak medikų, atliekant laparoskopines operacijas, priešingai nei įprasta, ryški šviesa visiškai nereikalinga. Stebėdamas vaizdą dviejuose monitoriuose doc. A. Mickevičius paaiškina rėmens išsivystymo mechanizmą:
– Viršuje yra diafragma, skirianti žmogaus krūtinę nuo pilvo, o virš jos plaka širdis. Tam, kad žmogus nurytų maistą, t.y. jis per stemplę nukeliautų į skrandį, diafragmoje turi būti anga, kurios viduryje – stemplė, žemiau diafragmos pereinanti į pilvą. Diafragmos angą supa raumeninis sluoksnis, kuris laiko, kad skranžio turinys neatsipiltų į stemplę. Jeigu šis sluoksnis per silpnas ir rūgštis atsipila, ji graužia stemplę ir žmogus jaučia rėmenį. Neretai per šį plyšį į krūtinės ertmę „prasiveržia“ ir skrandis – tuomet simptomai gali tapti ypač varginantys.
Pasak docento, numalšinti nemalonius simptomus galima medikamentais, tačiau jie nestiprina vožtuvo, nes jų veikimas nukreipiamas kita linkme – mažinti skrandžio sulčių rūgštingumą. Vartojant vaistus jų turinys tampa ne toks rūgštus ir net atpilamas ne taip erzina stemplę.
– Yra tikrai gerų vaistų, kurie nurūgština skrandžio turinį. Tačiau kartais atpylimai gali išlikti, nes vaistai vožtuvo neveikia, o anatomiją atkuria tik chirurginis gydymas, – sako docentas. – Kartais refliukso ligos priežastis būna stemplės išvarža, kai padidėja diafragmos anga ir skrandis „lipa“ aukštyn. Taigi operacijos metu susiaurinsime angą ir sustiprinsime vožtuvą.
Sunku medikams, lengva pacientams
Chirurgas susikaupęs siaurina diafragmos angą, palikdamas ją tik tokią, kad pacientė galлtų nuryti maistą. Kad anga nebūtų per daug susiaurinta, medikai į skrandį įveda specialų zondą, leidžiantį išlaikyti reikiamo dydžio stemplinę diafragmos angą. Doc. A. Mickevičius pastebi, kad rėmuo labiausiai juntamas tada, kai skrandis pilnas. Tad šios operacijos metu skrandis vyniojamas apie stemplę ir užsiuvamas.
Sočiai pavalgius, skrandis išsipučia ir stipriau spaudžia vožtuvą, neleisdamas jam atsidaryti, todėl rūgštus turinys nebeatsipila į skrandį ir išnyksta rėmens simptomai. Stebint chirurgo judesius, siūti atrodo labai lengva, tačiau doc. A. Mickevičius sako, jog šis procesas anaiptol nėra toks paprastas, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio:
– Atrodo, siūti ir rišti mazgą yra gana paprasta, tačiau reikia laiko suformuoti įgūdžius. Aš orientuojuosi pagal dvimatį vaizdą, kurį stebiu ekranuose, tačiau siūti pirmą ar antrą kartą yra labai sunku, tai užima laiko. Pasak doc. Ž. Dambrausko, tokiose operacijose siuvama netirpstančiais siūlais, kurie vėliau apauga audiniais ir dar labiau sustiprina vožtuvą.
Jau kitą dieną namuose
Po sėkmingos operacijos, trukusios pusantros valandos, per kurią pacientei buvo sustiprintas vožtuvas ir pašalinti tulžies akmenys, doc. A. Mickevičius paklaustas, kada moteris galės keliauti namo, atsako:
– Po saugios operacijos reikia 2-3 val., kol pacientas pabunda ir tampa sąmoningas. Kai pacientė atsigaus, ji galės pradėti gerti skysčius, vandenį, tačiau šiandien kavos ar arbatos jai dar negalima. Jeigu skysčius nurys sėkmingai ir nekils jokių problemų, jau rytoj ryte pavalgiusi pusryčius ji galės važiuoti namo. Vienas iš nedaugelio ribojimų po operacijos – prašymas negerti gazuotų gėrimų, kad jie neišpūstų skrandžio. Raudoną, baltą vyną – praрom, tik neputojantį. Tai, kad pooperacinis laikotarpis pernelyg neriboja pacientų, gydytojas vadina vienu didžiausių laparoskopinės chirurgijos privalumų. Tačiau chirurgams tokios operacijos daug sudėtingesnės už tradicines.
– Kai operuojama per pjūvį, tokia operacija, galima sakyti, netgi saugesnė. Bet po laparoskopinės operacijos kitą dieną pacientas neturi didelės žaizdos, jam ne taip skauda, jis gali keltis, vaikščioti…
Ir tos penkios žaizdelės gyja greičiau, nesusidaro sąaugos, sumažėja tikimybė, kad jos supūliuos ar kils infekcija.
Kuo didesnė žaizda, tuo daugiau šansų, kad ji supūliuos, – pagrindinius šios minimaliai invazinės chirurginės technikos privalumus vardija doc. A. Mickevičius.
Rėmuo – daugelio ligų simptomas
Rėmuo arba kitaip gastroezofaginis refliuksas – labai dažna liga, ypač varginanti vyresnio amžiaus žmones ir ją ne visada galima išgydyti medikamentais. Ilgą laiką trunkantis refliuksas gali sukelti lėtinę stemplės apatinės dalies uždegimą, dėl kurio didėja rizika susirgti stemplės vėžiu. Doc. A. Mickeviиius prasitaria, kad pacientai skirtingai įvardija rėmenį, kuris yra daugelio ligų simptomas.
Pasak jo, dažniausiai rėmuo kankina dėl refliukso, tačiau niekada negalima atmesti tikimybės, kad pacientas serga kur kas pavojingesne liga.
– Refliukso ligos diagnozė grindžiama simptomų kompleksu. Endoskopiniu tyrimu galima nustatyti ligą, tik kai ji pažengusi, t. y. kai stemplėje jau yra žaizdų. Net jei jų nėra, dar nereiškia, kad pacientas yra sveikas. Kai nėra akivaizdžių ligos žymenų, kaip opos stemplėje, kur jos atsiranda dėl ilgalaikio rūgšties poveikio, endoskopiškai nematyti vožtuvo nepakankamumo – tada reikia atlikti papildomus tyrimus – stemplės vožtuvo stiprumo matavimą manometrija, 24 val. pH-metriją (jį atliekant į stemplę įvedamas vamzdelis ir fiksuojamas terpės rūgštingumas), – apie refliukso ligos diagnostiką pasakoja doc. A. Mickevičius.
Laparoskopinės operacijos – vienos saugiausių
Pasak chirurgo, pacientai visuomet gali rinktis vieną iš dviejų: operaciją arba vaistus:
– Chirurgija visada susijusi su tam tikra nedidele rizika. Laparoskopinės operacijos yra vienos saugesnių:
iš kelių tūkstančių miršta vienas ligonis. Jeigu žmogus natūraliai bijo chirurginės invazijos, jis turi ir kitą pasirinkimą – visą laiką gerti vaistus. Medikai labiausiai tokias operacijas rekomenduotų jauniems žmonėms, nes jiems dėl nuolatinio ilgalaikio rūgšties poveikio gali išsivystyti stemplės pakitimai. Tuo tarpu senyvo amžiaus pacientams tokių operacijų rizika dėl kitų ligų smarkiai išauga. Tačiau esminiai chirurgų keliami reikalavimai pacientams – stabili psichika ir motyvacija.
– Neskubame operuoti pacientų, kurie rėmenį junta tik retkarčiais, o jų vožtuvo nepakankamumas yra nedidelis, taip pat nebandžiusiųjų gydytis vaistais. Laikomės nuostatos, kad pacientai bent 2-3 mėnesius gerdami vaistus įvertintų jų veikimą ir tik tada apsispręstų, – sako doc. A. Mickevičius.
Šaltinis: “Ūkininko patarėjas”, 2011 08 04 Nr.91 (2743)
Autorius: Akvilė Valtienė, “ŪP” korespondentė